Meilė budistų vienuolio akimis

Vienas žinomiausių dzenbudizmo mokytojų Thich Nhat Hanh apie tai, kad mylėti, visų pirma, reiškia suprasti kitą žmogų…

Jeigu saują druskos ištirpinsi stiklinėje vandens, tu jo negalėsi gerti. Bet jeigu tą druską įbersime į upę, iš jos ir toliau galėsime semti vandenį, jame gaminti maistą, juo praustis ir malšinti troškulį. Upė neaprėpiama ir ji turi savybę priimti, apkabinti ir transformuoti. Jeigu širdis maža, tai gebėjimas suprasti ir atjausti labai ribotas. Ir tuomet mes kenčiame. Mes negalime priimti kitų netobulumo ir reikalaujame, kad jie pasikeistų. Bet kai mūsų širdys tampa didesnės, tie patys dalykai jau nebekelia kančios. Mumyse daug supratingumo ir atjautos, ir mes galime atverti savo glėbį kitiems. Mes priimame juos tokius, kokie jie yra, ir tuomet jie gauna šansą pasikeisti.

Iš tikrųjų giliuose santykiuose ištirpsta riba tarp jūsų ir kito žmogaus. Jis – tai jūs, o jūs – tai jis. Jūsų kančia – jo kančia. Kai jūs suvokiate savo kančią, jūs sumažinate mylimo žmogaus kančią. Kančia ir laimė daugiau jums nebeatrodo vienpusiškom sąvokom. Tai, kas vyksta su mylimu žmogumi, tai vyksta ir su jumis. Ir tai, kas vyksta su jumis, vyksta ir su kitu žmogumi. Tikrojoje meilėje nebėra atskyrimų ar diskriminacijos. Jo laimė – tai jūsų laimė. Jūsų kančia – tai jo kančia. Jūs nebegalite sakyti „Tai tavo problema“.

Kai jūs kažką mylite, turi būti pasitikėjimas ir tikėjimas. Meilė be pasitikėjimo – dar ne meilė. Žinoma, pirmiausia jūs turite gerbti, tikėti ir pasitikėti savimi. Tikėkite, kad jūsų prigimtis – gera ir atjaučianti. Jūs esate Visatos dalis, jūs sukurti iš žvaigždžių. Kai jūs žiūrite į mylimą žmogų, jūs matote, kad ir jis sukurtas iš žvaigždžių ir viduje saugo amžinybę. Tikra meilė negali būti be tikėjimo ir pagarbos sau, be pasitikėjimo ir pagarbos kitam.

Gilios meilės esmė gebėjime pasiūlyti laimę. Jūs galite kitam žmogui tapti šviesos spinduliu. Bet jūs negalite pasiūlyti laimės kitam, jeigu patys jos nejaučiate. Todėl sukurkite savyje jaukius namus, priimdami ir gydydami savo sielos žaizdas. Praktikuokite sąmoningumą, kad galėtumėte kurti džiaugsmo ir laimės akimirkas, ir jomis maitintis. Tuomet jūs turėsite ką pasiūlyti kitam žmogui. Kai mes kuriame savo laimę, mes rūpinamės savo mokėjimu mylėti. Štai todėl mylėti – reiškia įvaldyti laimės kūrimo meną. Jeigu jumyse yra pakankamai supratimo ir meilės, tuomet kiekviena minutė – leidžiate jūs ją gamindami maistą, vairuodami, laistydami sodą ar darydami bet kokius kitus darbus – geriausia dovana, kurią jūs galite įteikti kitam. Supratimas – dar vienas meilės vardas. Jeigu jūs nesuprantate kito, jūs negalite jo mylėti.

Dažnai mes įsimylime ne todėl, kad iš tikrųjų mylime ir suprantame savo aistros objektą, o todėl, kad norime atsitraukti nuo savo kančios – gyvenimiškų sunkumų, nemalonių emocijų. Kai mes mokomės mylėti ir suprasti save, iš tikrųjų atjausti save, tuomet mes galime iš tikrųjų mylėti ir suprasti kitą žmogų. Mylėti, nesuvokiant, kaip mes mylime, – reiškia sužeisti mylimą žmogų. Jeigu norime žinoti, kaip mylėti, mums būtina suprasti kitą žmogų. Jeigu norime suprasti kitą, mums būtina klausytis. Jeigu jūs mylite, jūs turite mokėti sumažinti kito žmogaus kančią. O tai – menas. Jeigu jūs nesuprantate jo kančios priežasties, jūs negalite padėti. Kaip gydytojas negali išgydyti jūsų ligos, jeigu nežino priežasties. Jums būtina suprasti kito žmogaus kančios priežastis. Tik taip jūs galėsite jam padėti. Kuo daugiau jūs suprantate, tuo labiau jūs mylite. Kuo labiau mylite, tuo daugiau suprantate. Tai dvi vienos realybės pusės. Gebėjimo mylėti ir gebėjimo suprasti esmė yra ta pati.

Dažnai, sakydami „Aš tave myliu“, mes akcentuojame „Aš“ – tą, kuris myli, ir nesusimąstome apie pačią meilę, kurią siūlome, – kokio ji gylio. Taip elgiamės todėl, kad esame įkalinti savo pačių ego. Mes galvojame, kad esame atskiri, bet pasaulyje neegzistuoja toks dalykas kaip atskiras „Aš“. Gėlė sudaryta visiškai ne iš gėliškų elementų, tokių kaip chlorofilas, saulės šviesa, vanduo. Jeigu iš gėlės pašalinsime visus šiuos elementus, iš jos nieko nebeliks. Gėlė negali egzistuoti pati savaime. Gėlė gali egzistuoti tik kartu su mumis, bendroje būtyje arba susietoje būtyje. Taip ir žmogus. Mes negalime egzistuoti patys savaime. Mes galime gyventi tik tarpusavyje susijusioje būtyje. Mane sudaro tik ne mano elementai – žemė, saulė, tėvai, protėviai. Santykiuose, jeigu jūs galite įžvelgti būties sąsajas tarp savęs ir mylimo žmogaus, jūs jaučiate, kad jo kančia – tai jūsų kančia, o jūsų laimė – tai jo laimė. Meilę suvokdami tokiu būdu, jūs kalbate ir elgiatės kitaip. Tai savaime sumažina daugybę kančių.

Straipsnis: balarama.lt