Tobulybės siekimas: kaip tai kenkia ir ką su tuo daryti?

Perfekcionisto kodeksas skelbia: visada galima padaryti geriau. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad padaryta yra blogai. Tad kuo čia didžiuotis? Turėtų būti gėėėėėėda! Kai kas nors giria perfekcionistą, jis išgyvena vidines kančias. Iš vienos pusės, jis žino, kad atliko viską sąžiningai, tad pagyrimų kaip ir nusipelnė. Iš kitos pusės, visada galima padaryti geriau. Todėl dėl viso pikto perfekcionistas komplimentais nelabai tiki. Ir aplinkiniai ilgainiui liaujasi juos sakę. Juk išorinis pasaulis – vidinio pasaulio atspindys. Jeigu tu pats savęs nepalaikai, kas kitas tai padarys?

Perfekcionizmas vagia mūsų laiką

Jis verčia iki pabaigos skaityti neįdomias knygas ir žiūrėti nuobodžius kino filmus. Pamenu, kai atliktus darbus aš tikrindavau tiek kartų, kad palengva nuo jų pradėdavo pykinti. O tada dar kartą atidėdavau į šalį, kad vėliau galėčiau pasižiūrėti „šviežiu žvilgsniu“. O kaip reklamos laikais kentėdavo dizaineriai nuo visų mano „sulygiuok, čia patrauk, čia pastumk, čia milimetrą į dešinę, o čia spalvą 3 % patamsink“… Oi, žudydavau aš juos savo perfekcionizmu…

„Bet gal atsitiktinės „klaidos“ ir ne visai „tobulas“ vaizdas neverti tiek laiko?“ – galėjo klausti manęs bet kas ir bet kiek kartų. Mano vidinis perfekcionistas to nenorėjo suprasti.

Kai tik pradėjau publikuoti tekstus internete, kiekvieną kartą svetainėje spausdama „Paskelbti“, aš kaudavausi su savo vidiniais demonais, sakančiais „nereikia, palauk rytojaus, dar kartą perskaityk, ir dar vėliau kelis kartus perskaityk, o dar geriau – neskelbk, kam apskritai to reikia, mintys tavo nei naujos, nei labai jau originalios“. Ir skaitydavau dešimtis kartų, kiekvieną kartą atrasdama, ką pataisyti, ką pakeisti, kaip perrašyti. Bet kai supratau, kaip visa tai gali tęstis iki begalybės, ir kad nėra kito būdo patikrinti, reikia to kažkam ar ne, įdomu tai ar ne, ar iš viso yra prasmė daryti tai, ką darau, nei padaryti darbą iki galo. Giliai įkvėpdavau ir spausdavau „Paskelbti“. Negaliu net apsakyti, kiek laiko tie procesai „surydavo“… Žodžiu, perfekcionistas panašus į gyvatę, kandančią sau į uodegą.

Perfekcionizmas neleidžia didžiuotis savimi

Perfekcionizmas bijo visko, kas gyva

Nes tai, kas gyva, nuolat kinta. Jau jau beveik pasiekei tobulybę, o tas gyvas ėmė ir išaugo. Arba nukrito. Arba pastorėjo. Arba išėjo. Nes tai, kas gyva, nebūna tobula, o perfekcionisto kodeksas skelbia: negalima didžiuotis tuo, kas nėra idealu. Ir mėgautis negalima. Ir mylėti? Ir mylėti sunku. Juk meilė reiškia priėmimą. Besąlyginį priėmimą drauge su visais trūkumais ir ypatumais. Perfekcionistas to padaryti tiesiog negali. Jis gali apsimesti nepastebintis trūkumų ir kankintis dėl to, bet priimti juos – tai ne jo jėgoms. Vat ir traukia perfekcionistą ten, kur mažiau gyvybės. Ten, kur mažiau trūkumų. Na ir kas, kad ir džiaugsmo tenai mažiau…

Perfekcionistai linkę depresuoti

Jiems egzistuoja tik dvi būsenos: viskas idealu arba viskas blogai. O kadangi jų kodekse skelbiama, kad idealas nepasiekiamas, vadinasi, viskas yra blogai. Ir, gaila, taip bus ir toliau. Gerai, jei tik nepablogės.

Pasiekimai perfekcionisto nedžiugina, nes jis baisiai bijo klaidos. Tik jis kažką padarys ir parodys kitiems, taip iš kart įvyks kažkas siaubingo ir gėdingo. Pasirodys, kad buvo galima padaryti geriau, arba kažkas jau seniai tai daro, arba tai niekam nepatiks…

Procesas perfekcionistui taip pat niekada neteikė džiaugsmo. Ir neteiks, nes bet kokia veikla pažadina tiek baimių, kad visos jėgos skiriamos susitvarkyti su jomis. Perfekcionistas nuolat ką nors įveikinėja, todėl jam džiaugsmas – neleistina prabanga. Jis – griežtas ir atkaklus. Jis neturi laiko džiaugtis. Belieka tik depresuoti.

Perfekcionizmas trukdo kūrybiniam polėkiui

Tikras perfekcionistas niekada nieko nepadarys spontaniškai. Jausmais, emocijomis ir išgyvenimais jis nepasisotins. Tai, ką jis parodys kitiems, privalomai turi praeiti priekabios logikos sietą. Ir ne vieną kartą. Išmesti tai, kas negražu ir nelygu. Sukontroliuoti viską, kas gyva. Todėl bet koks polėkis, taip pat ir kūrybinis, bus pasvertas, atvėsintas, išnagrinėtas… Ir didelė tikimybė, kad perfekcionistas taip nieko ir nepadarys. Nes po kruopštaus distiliacijos proceso polėkis praras kibirkštį ir tiesiog daugiau nebedomins perfekcionisto. Klausimas tik toks: ar perfekcionistas supras, dėl ko jam staiga tapo nuobodu?

Perfekcionistas vengia klaidų

Jis – patogiai konservatyvus. Jeigu kažkas vieną kartą pasirodė esą teisinga, didelė tikimybė, kad tai suveiks ir antrą kartą. Galbūt nebus tokios didelės sėkmės, bet užtat su didele tikimybe. Klaidą perfekcionistas priima kaip asmeninį įžeidimą. Juk tai jis nesužiūrėjo, per mažai ruošėsi, neteisingai pasirinko. O tai reiškia, kad ruoštis reikia ilgiau. Kitas, turėdamas tuos pačius resursus, išmėgintų tris kartus, tris kartus suklystų, bet gautų daug geresnį rezultatą. O perfekcionistas taip negali. Jis negali klaidos suvokti kaip tramplino į būsimą sėkmę ar hipotezių tikrinimo praktikoje. Jam klaida – tai gili trauma. Ir būtų gerai, kad niekas niekada jam apie tai neprimintų.

Inovacijos? Kokios inovacijos? Negadinkit perfekcionistui apetito

Pabėgimui nuo klaidos perfekcionistas išeikvoja daug daugiau jėgų, nei ji to verta.“ Tal Ben-Shahar „The Pursuit of Perfect

Tačiau… Visais šiais aukščiau aprašytais būdais mus puola ne kažkokia mistinė jėga, pavadinimu perfekcionizmas, o mūsų istorijos. Visus šiuos nemalonius dalykus su savimi darome mes patys. Savomis rankomis. Patys save pagauname, įgrūdame į spąstus ir nubaudžiame. Mes neleidžiame sau atsipalaiduoti, žudome džiaugsmą tik jam mėginant pasirodyti, įsikalbam nepasitikėjimą savo jėgomis ir susilaikome nuo veiksmų. Ir tokius gyvenimiškus įgūdžius vadiname perfekcionizmu. Štai kodėl tobulybės siekį verta pastebėti laiku: tai kiršina mus su pačiais savimi. Ne tik slopina polėkį, draudžia džiaugtis laimėjimais ir verčia bijoti klaidų, bet ir iš pagrindų griauna vidinį balansą.

Štai keli patarimai kovai su šia pabaisa, kuriuos savo knygoje „The Pursuit of Perfect“ aprašo psichologas, daugybės knygų autorius Tal Ben-Shahar:

Pripažinkite savo perfekcionizmą. Priimkite tai, kad perfekcionizmas – tai liguista, maksimaliai išvystyta gerų įpročių forma.
Atsisakykite kraštutinumų (siaubinga/idealu) ir atraskite „pakankamai gerai“. Taip atlaisvinsite jėgas, sutaupysite laiką ir nervus, prarastus beprasmiškose tobulybės paieškose.
Sunkiausia priimti tai, kad atsikratyti perfekcionizmo neįmanoma. Galima tik pastebėti, kaip jis reiškiasi vienoje ar kitoje gyvenimo srityje, ir palengva, bet sistemingai, jį tramdyti.

Visiškai puikūs patarimai, pasitvirtinę gyvenime. Tik dar papildysiu keliomis mintimis iš savo gyvenimiškos patirties. Tam, kad perfekcionistas pradėtų silpnėti, reikia pradėti stiprinti priešingą jo pusę. Esmė yra – vidinis balansas. Jis atsiranda tada, kai būna vienodai stiprūs abu poliariškumai.

Aiškiai suvokiu ir priimu tai, kad perfekcionizmas vis dar yra su manimi, tik dabar jis gerokai draugiškesnis ir toks labiau prijaukintas. Iš demono virtęs mažu velniūkščiu. Ir labai gerai atsispindintis sulygiuotuose tekstuose, vienoduose tarpuose tarp pastraipų, spalvų gama ir kitose smulkmenose. Dabar prieš publikuodama tekstą skaitau tik tris kartus. Griežtai! „Tad atleiskite už pasitaikančias klaidas“, – tyliai cypteli mano vidinis perfekcionistas.

Ir dar, jeigu jūsų perfekcionistas aktyvus, užsirašykite vieną mintį visur, kur tik įmanoma, kad kuo dažniau ją matytumėte:

Tobulybės siekimas: kaip tai kenkia ir ką su tuo daryti?

Visitors comments