Nuoskauda – širdies žaizda. Kaip apsivalyti ir kaip pasikeisti?

Ką daryti, jei prieš savaitę, prieš mėnesį, o gal prieš visą amžinybę įsiskaudinote, supykote ant artimo, likimo, situacijos, Dievo ar kitų? Kaip atleisti? Kaip nusimesti šią sunkią naštą?

Sakoma, kad jei širdyje laikote nuoskaudą bent dėl vieno žmogaus, į jūsų gyvenimą negali ateiti meilė, ateis ligos ir nelaimės… Jeigu jūs pykstate ant likimo ar, dar blogiau, kaltinate Viešpatį, destrukcijos lygis bus dar didesnis. Kyla klausimas, ar visiškai negalima įsižeisti?! Ar tai įmanoma?! Taip, turite išmokti gyventi neįsižeisdami. Supraskite, jei įsiskaudinate, jūsų širdyje atsiranda žaizda, pasidaro sunku. Išoriškai galite tai greitai pamiršti ar net atleisti, bet nuoskauda įsiskverbs į pasąmonę ir jums net neįtariant griaus jūsų gyvenimą ir sveikatą. Nuoskaudos energija turi labai didelę griaunamąją jėgą, nes tai protestas prieš gyvenimą – viena iš neapykantos ir agresijos formų.

Kokia gi yra gyvenimo neįsižeidžiant metodika? Tai visame kame matyti Viešpatį ir jo dieviškąjį planą. Kiekviename žmoguje išmokite matyti mokytoją, kurį jums pasiuntė Viešpats tam, kad padėtų priartėti prie besąlygiškos Meilės ir išmokytų nuolankumo. Pripažinkite, geriausiai tai pavyksta būtent tiems, kurie su mumis elgiasi „neteisingai“. Taip pat ir kiekviena situacija mus kažko moko. Įpraskite klausti ne: „Kodėl man, Viešpatie, tai? Už ką tokia „neteisybė“?!“, bet paklauskite: „O ko gi ši situacija mane moko? Nuolankumo? Kantrybės? Meilės? Kitų gerų savybių artinančių mane prie dieviškumo?“. Išmokite dėkoti už jums atsiųstas situacijas ir žmones, juk viskas vyksta ne atsitiktinai.

Viena svarbiausių savybių, kad mokymosi procesas būtų sklandus – tai pagarba, o dar geriau meilė mokytojui. Ši taisyklė galioja tiek mokantis pasaulietinių dalykų mokykloje ar kitoje mokymosi įstaigoje, tiek žengiant savo asmeninio tobulėjimo ir vystymosi keliu. Kai mokytoją išjuokia, niekina – koks protingas žmogus bebūtų, vargu ar ką nors galės iš jo įsisavinti. Bendrai paėmus visas gyvenimas šioje Žemėje tarsi mokykla, kur mes mokomės besąlygiškai mylėti, tarnauti. O visi mus supantys žmonės, ypač artimieji – mūsų mokytojai. Kuo labiau gerbiame ir jaučiame dėkingumą kiekvienam sutiktajam, pradedame gyventi sąmoningai, tuo mažiau mums reikia sunkių ir skausmingų pamokų. Pradedame greičiau progresuoti visame kame.

Praktiškas patarimas

Kaip praktiškai apsivalyti nuo jau sukauptų nuoskaudų? Kai tik prisiminsite kokį nors žmogų, kuris sukelia jums bent mažiausią pyktį ar iškelia nuoskaudą, tą pačia sekundę lenkitės jam pilnu nusilenkimu. Jei jūs ne vienas  ar fiziškai negalite to atlikti, lenkitės mintyse. Jėzus mokė: „Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus“ (Mato Evangelija 5, 44).

Nusilenkimai greitai sunaikina pasąmonėje glūdinčias nuoskaudas ir agresiją, o svarbiausia, tai palenks ir jūsų išdidumą, kuris yra visų mūsų problemų ir kančių šaltinis. Tam, kad įsižeistume, reikia sturėti sukaupus nemažai išdidumo.

Kaip atsiranda nuoskaudos

Egoistinis noras vartoti ir naudotis, o ne duoti, pripildo mus baimėmis ir pretenzijomis. Iš egoizmo dažniausiai ir kyla visi skauduliai. Budistai teigia, kad nuoskaudos apskritai neegzistuoja ir, kad visa tai vyksta tik mūsų prote. Įvairūs proto balsai sukuria istorijas, kuriomis mes įtikime bei pradedame jomis gyventi. Ir kuo didesnis mūsų ego, tuo įtikinamesnės tos istorijos, kurios priverčia laikyti save auka, gelbėtoju, agresoriumi ar panašiai. Sakoma, kad neįmanoma įžeisti žmogaus, kuris neturi ego arba kai jis mažas, o protas ramus. Kuo labiau mes įsižeidžiame, tuo siauresnis mūsų tikrosios situacijos matymas. Mes nebematome situacijos iš kito asmens perspektyvos. Nebesuvokiame dėl ko taip įvyko. Bet jeigu suvoktume, kad šio dieviško žaidimo tikslas yra priartinti mus prie dieviškumo, padėti mums prisipildyti meile ir kad kiekvienas žmogus yra mūsų mokytojas, pasiųstas iš aukščiau – viskas atsistotų į savo vietas.

Noriu nustoti būti egoistu ir išmokti mylėti, ką daryti?

Pirmiausia reikalingas labai stiprus noras. Na, sakysite, kad norite. Paklausiu, o kaip ilgai ir kiek stipriai?

Tam, kad tikrai suvoktume ir tvirtai siektume šio noro įgyvendinimo, rekomenduojama tokia praktika. Užrašykite šį savo norą. Jis galėtų skambėti taip: „Pagrindinis mano gyvenimo tikslas yra mylėti Dievą“ ar „Pagrindinis mano gyvenimo tikslas yra besąlyginė meilė arba dieviška meilė“. Vieną šių frazių reikėtų užrašinėti bent kartą dienoje apie du ateinančius mėnesius. Kai jūs tai užrašote, pasąmonė tai priima. O koks jūsų pasąmonėje yra kaip pagrindinis tikslas, ten link gyvenimas jus ir veda. Norėti tiesiog mintyse – nepakanka, nes kiekvieną dieną mūsų galvose prašvilpia apie 60 tūkstančių minčių, idėjų ir norų. Pasąmonė vargu ar išskirs vieną svarbiausią ketinimą, jeigu jo neužrašysite. Prašyti dieviškosios meilės galite ir maldoje.

Jei norite, kad žinios būtų ne tik įdomios protui, bet ir naudingos, rašykite savo tikslą, stenkitės kuo daugiau būti „čia ir dabar“, vystykite proto ramumą. Nusilenkite ir padėkokite savo mokytojams. Taip pat išmokite dėkingumo, priimdami viską, kas vyksta aplink jus. Ir tiesiog stenkitės daugiau šypsotis, net jei kartais tenka ir priversti save tai padaryti. Pastangos būti laimingu irgi apdovanojamos.

Gyvenime kartais gali atrodyti, kad aplinkiniai kažkokie nepatenkinti ir pikti, bet išmokus viduje dėkoti už šiuos „mokytojus“ ir linkėti jiems gero, viskas greitai pasikeičia, ir „mokytojai“ tampa draugiškesni bei palankesni mūsų atžvilgiu. Ką išspinduliuojate į aplinką – tą ir gaunate. Supraskite, juk niekas nevyksta be Aukščiausiojo žinios, viskas tik didžiausiai jūsų gerovei.

Būkite sėkmingi ir mylintys!

Straipsnis: balarama.lt