„Savisabotažas“. Kaip mes trukdome savo sėkmei?

99 % motyvacinių straipsnių, knygų ir seminarų atkakliai kartojama „Na, susiimk pagaliau, žmogau! Išsikelk tikslus, sudaryk aiškų planą, pasiruošk galimiems sunkumams ir būtinai nusiteik pergalei! Тu gali! Тu viską gali! Viskas tavo rankose!“ Skamba tikrai įkvepiančiai. Tačiau kodėl tūkstančiai planų, norų ir tikslų taip ir lieka neįgyvendinti?

Pirmiausia, verta prisiminti, kad idealiai sudaryti planai tiesiog neveikia. Visuomet atsiranda force-majeure aplinkybių. Pavyzdžiui, jūs netikėtai pramiegate patį svarbiausią savo gyvenimo susitikimą, kuriam ilgai ruošėtės, repetavote visus galimus atsakymus į visus įmanomus klausimus, keturias valandas rinkotės drabužius. Bet tą lemtingą rytą nubudote tuo laiku, kai jau turėjote būti susitikime. Arba ilgai svajojote apie tai, kad jūsų straipsniai būtų publikuojami garsiausiame leidinyje. Ir pagaliau ilgai lauktas užsakymas pasibeldžia į duris. Ir neparašote. Visiškai nieko. Nei vienos eilutės. Arba dalyvaujate svarbiame konkurse, nuo kurio priklauso jūsų karjeros perspektyvos. Turite keletą idėjų, bet nežinote, kurią pasirinkti, todėl kreipiatės į draugus, kurie vienbalsiai tvirtina „Rinkis idėją A, nes B variantas – niekam tikęs“. Bet kažkodėl jūs pasirenkate B variantą ir… konkursą pralaimite.

Tokių scenarijų, prieštaraujančių lūkesčiams ir sveikam protui, galėtumėm išvardinti šimtus. Tarytum pikti pasąmonės pokštai. „Ir nors tokie scenarijai skamba kaip neatsakingumo ar sveiko proto trūkumo pavyzdžiai, iš tikrųjų „savisabotažas“ kyla iš vidinio noro apsisaugoti“, – tvirtina amerikiečių psichologė Margaret Paul.

Balsai iš praeities

Kaip gi taip išeina, kad mes lyg ir siekiame savo tikslų, esame pasirengę dėl jų darbuotis, skirti daug laiko ir jėgų, mažais žingsniais artėti prie savo svajonių – vien tam, kad lemiamu momentu patys sau pakištumėm koją ir paskelbtumėm savo svajonėms streiką?

Psichoterapeutė, ugdančioji vadovė specialistė Barbara Sher savo knygoje „Wishcraft: How to Get What You Really Want“ siūlo atlikti tokį pratimą: prisiminkite atvejus, kai jums nepavyko pasiekti to, ko siekėte, ir kas tuo metu jums įkūnijo sėkmę. Tai gali būti susiję su bet kuria gyvenimo sritimi (pavyzdžiui, neišlaikėte egzamino, darbe praleidote projekto terminą, per pirmąjį pasimatymą elgėtės neadekvačiai ir panašiai). Rašydami apie šias nesėkmes, jūs galėsite išanalizuoti ir pamėginti suprasti, ar tuo metu turėjote motyvų sau pakenkti. Proceso metu galite atrasti daug įdomių dalykų, bet svarbiausia – suvoksite, kad jūsų atsakomybė tose situacijose buvo daug didesnė, nei jūs norėtumėte galvoti. Ten, kur jūs dėl savo nesėkmės apkaltinote piktąjį likimą, aplinkybes ar savo kvailumą, buvo labai aiškus dėsningumas: jūs lyg tyčia viską darėte taip, kad sėkminga pabaiga tiesiog buvo neįmanoma.

Klausimas tik vienas: kam jums to reikėjo?

Kokią naudą jūs gavote, kai nepadarėte to, ką planavote?

Dėl kokių priežasčių elgėtės pagal tą scenarijų, kuriame užkoduotas nusivylimas?

Taip, klausimas – ne pats lengviausias, bet pasigilinti į tai tikrai verta, nes gauti atsakymai gali būti raktas iš „užburto rato“.

Dauguma sėkmės vengimo priežasčių susiformuoja vaikystėje, drauge su nuostatomis, kurias į mūsų galvas „įdeda“ artimiausi žmonės ar aplinka. Šios nuostatos tyliai snaudžia giliausiose pasąmonės kertelėse iki tol, kol mes plūduriuojame įprastame scenarijuje. Bet tereikia žengti žingsnį link savo svajonės, noro ar tikslo, tuoj pat įsižiebia raudona lemputė, įjungianti „savisabotažo“ mechanizmą.

Sėkmės baimė

Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, bet labai dažnai mūsų siekiai įgyvendinti tikslus žengia koja kojon su pasąmonine sėkmės baime. Iš kur ji kyla?

Pavyzdžiui, jūs visą vaikystę girdėjote močiutės bambėjimą, kad visi turtingi žmonės – vagys ir aferistai. Arba tėvai, pasitaikius progai ar be jos, vis išraiškingai užsimindavo, kad moters paskirtis – būti namų šeimininke, o darbas ir karjera – nesuvokiančioms gyvenimo tiesų. O gal jūsų pomėgiai ir svajonės buvo nuvertinamos: pavyzdžiui, medikų šeimoje pašaipiai vertino norą būti muzikantu? O gal apie sėkmingus žmones kalbėdavo su neapykanta, o jūsų pasiekimus kritikuodavo arba ignoruodavo? O gal buvo atvirkščiai: tėvai reikalavo iš jūsų nuolatinės sėkmės, rezultatų, pasiekimų, o dabar – suaugę – jūs ir toliau maištaujate bei stengiatės įrodyti, kad esate verti meilės ne tik tada, kai atitinkate jų lūkesčius?

Vaikystėje įsiminęs tokias tiesas ir elgesio modelius, žmogus sėkmę pradeda suvokti kaip pačių baisiausių lūkesčių išsipildymą. Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad įgyvendinote pačią drąsiausią svajonę: gavote Nobelio premiją, tapote prezidentu, vadovaujate pasaulinei kompanijai… Žodžiu, neribokite savo fantazijos. Įsivaizduokite viską rimtai, kuo aiškiau ir detaliau, tarytum tai vyktų iš tikrųjų. Ką jūs jaučiate: džiaugsmą, įkvėpimą, laimę? Ar atvirkščiai: nerimą, paniką, pasimetimą?

Pažiūrėkime ir į kiek banalesnes galimybes: gali būti, jog svajodami apie naujas pareigas ar savo verslą, viduje baiminatės, kad jūsų draugai ims pavydėti? Kad jūs negalėsite skirti pakankamai laiko tėvams ir užsitarnausite nedėkingos dukros titulą? Kad jūsų gebėjimų neužteks vystyti verslą? (Ne retai sėkmės vengia moterys, kurios bijo, jog aukštos pajamos ir visos galimybės pasirūpinti savo gyvenimu pakenks santykiams su vyrais ir šeimyniniam gyvenimui.)

Pasižiūrėkite sąžiningai: ar nejaučiate sąlyginio palengvėjimo, kai jums nepasiseka – neįvykdote užduoties ar nepasiekiate išsikelto tikslo? Viskas liko kaip buvę, jokio streso, nieko nereikia keisti. Jūs dar kartą įsitikinote tuo, ką įtarėte jau seniai: iš tikrųjų jūs neturite ypatingų talentų ir gebėjimų, jūsų lemtis – būti kaip visi, o žvaigždės danguje skirtos kitiems. Ir taip nejučia atsiduriate taške, kuriame liaujatės net bandyti ką nors pakeisti, neberodote jokios iniciatyvos, gėdijatės savo minčių, bijote išsakyti savo nuomonę ir užleidžiate vietą drąsesniems.

Ką gi daryti?

Jeigu norite išspręsti šį klausimą savarankiškai, pirmas žingsnis – atvirai ir sąžiningai išanalizuokite tas situacijas, kuriose jums nepasisekė, kuriose jūs patys sau trukdėte pasiekti tikslus. Jos visos turi bendrą scenarijų. Koks jis?

Kaip jūs elgėtės, kokius veiksmus darėte?

Kaip jautėtės, kokiose būsenose buvote?

Ką galvojote ir kuo tikėjote?

Ką dažniausiai sakydavote, kai jūsų planai sugriūdavo?

Kaip reaguodavo ir kaip su jumis elgdavosi aplinkiniai?

Atidžiai išanalizavę šiuos aspektus, jūs pamatysite tą naudą, kurią gaunate, nepasiekdami tikslų, neįgyvendindami svajonių, atrasite „savisabotažo“ bei sėkmės baimės priežastis, kurios verčia jūsų pasąmonę galvoti, kad sėkmės vengimas yra saugus bei naudingas gyvenimo būdas. O tada galėsite keliauti toliau.

Yra daugybė technikų, metodų, galinčių padėti jums šiame kelyje ir pašalinti vidinius trukdžius. Kad ir toks paprastas pratimas: ant popieriaus lapo surašykite visa vidinį dialogą, kuris vyksta tarp jūsų norų ir „balsų iš praeities“. Pavyzdžiui, jūs sakote „Aš noriu būti dizaineris, nes nuo vaikystės man patinka piešti, o be to, man tai gerai sekasi“. Įsiklausykite į prieštaraujantį balsą: „Tokių dizainerių – nors vežimais vežk, tavo talento neužteks, kad kažką pasiektum“. Raskite argumentų: „Niekas negali žinoti, kaip bus, jeigu nebandys. O jeigu man trūks talento, aš tai galėsiu kompensuoti savo kruopštumu ir nuolatiniu mokymusi“. Ir taip toliau. Tol, kol pajausite, jog tikrai nugalėjote šiame ginče ir patys tvirtai tikite tuo.

Ir trečiasis etapas, be kurio jokie pokyčiai neįmanomi – naujo scenarijaus kūrimas: kitos mintys, kitos reakcijos, kiti veiksmai. Tam gali reikėti nemažai laiko, tačiau rezultatai ne tik maloniai nustebins, bet ir pakeis jūsų gyvenimą. O jeigu žiūrite į kitus, jau padariusius tai, girdite, kaip smagiai jiems dabar gyvenasi, ir galvojate, kad jiems viskas įvyko savaime – neapgaudinėkite savęs. Niekam niekas neįvyko savaime. Visi praėjo tuos momentus, kai norėjo viską mesti, kai nebuvo nei jėgų, nei motyvacijos, kai buvo labai sunku.

Jeigu savarankiškai nepavyksta išspręsti problemų, prisiminkite, kad jūs nesate vieni ir visuomet galite rasti pagalbą. Kreipkitės į psichologus, psichoterapeutus, ugdančius vadovus, specialistus, meditacijų ar kitų reikalų guru. Kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Svarbiausia, kad gyvenime būtų ne tik skausmas, nusivylimas ar liūdesys, bet ir vis dažnėjančios džiaugsmo, pasididžiavimo savimi ir malonumo akimirkos.

Straipsnis: balarama.lt